- rikta
- 2 ×riktà (plg. vok. Richte) sf. (4) 1. K vienas prie kito esančių, sustatytų daiktų eilė: Ilga kalnų eilė, riktà KI490. Susiedas eina jau pjauti ir riktomis gražiai krauti [javų] LTR(Antz). Pėdus reik sunešioti į riktàs Žgč. Dirvą suars i teip po vaga svadys roputeles į riktàs Šlu. ║ greta: Kareivius sustatė į vieną rìktą Gr. Zelnieriai yra į tris riktàs (eiles) sustoję KII31. ║ CII432, N kautynių rikiuotė, išsirikiavimas. 2. N viena rašto linija, eilutė: Jis man nei rìktą neatrašė KII367. | Perkšmo eilė; riktà KII304. 3. N kryptis, linkmė.
Dictionary of the Lithuanian Language.